8 KL. LITERATŪRA (KOVO 14, 2020)

Sveiki,

Šią pamoką būtume kalbėję apie Antaną Baranauską, žymiausią XIX a. vidurio lietuvių poetą, klasikinės poemos “Anykščių šilelis” autorių.

1. PRAŠAU ATIDŽIAI PERSKAITYKITE:

Lietuvių literatūrai “Anykščių šilelis” – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A. Baranausko Anykščių šilelis  – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, atgyjantis poetų giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje, lyriniais miško spalvų garsais, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį. A. Baranauskas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą, todėl būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių – savotoškam rojuje – greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame. Bet jau “kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”, nebėra sielai nusiraminti kampelio, nebėra šventos vietos, nebėra rojaus – miško. A. Baranauskas “kalnus kelmuotus” mato tuolaikiniame kaime, nes daug jaunų žmonių, norėdami ir galėdami mokytis važiuodavo į miestą, o kaime žmonių skaičius vis mažėjo, bet jame liko visi lietuviškos kultūros saugotojai. Šitaip buvo ir iki šiol, taip bus ir ateityje – taip galima būtų -žvilgtelėjus į praeitį teigti. Tačiau visų liūdniausi “kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.

Kaip liūdnai pradėta, taip liūdnai ir baigiama poema “Anykščių šilelis”, tačiau A. Baranauskas savo tikslą pasiekė, įrodė, kad lietuvių kalba nėra skurdi, todėl A. Baranauskas ne tik paprastai vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lietuvių kalbos likimą. Poetas parodė, kad lietuvių kalba nėra prastesnė už kitas, atskleidė senovės Lietuvos legendas ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudas, lietuvbių kalbos turtingumą, Lietuvos krašto gamtos grožį. Miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę 1863 m. sukilimo išvakarėse su jos prieštaravimais, su baudžiavos ir carinės priespaudos išvarginto žmogaus lūkesčiais. A. Baranauskas poemoje parodė, kaip glaudžiai laiudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Ypač lietuviams labai didelę reikšmę turėjo miškai. Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė reikalingų gyvenimui dalykų, bet labiausiai miškas veikė lietuvį, jį ramindamas, guosdamas. Iš žmogaus ir miško santykių iškyla senovės lietuvių charakterių dorybės – darbštumas, tvarkingumas, kūrybinis darbas ir laisvės meilė.

Poeto sielvartas dėl didžiausio Lietuvos turto – girių niokojimo perauga į protestą dėl krašto pavergimo, dėl žmogaus beteisiškumo. Lietuvos girių likimas poemoje yra neatskiriamas nuo visą kraštą ištikusių istorinių, socialinių negandų. Ne tik mišką, bet ir žmones alino, trypė karai ir marai, ugnis ir geležis. Tie miškai buvę tokie dideli. Žmonės, besigindami nuo bado, tuos miškus išskynė. Tačiau lietuvis, nuo amžių prie miško pripratęs, negalėjo plikuos plotuos nurimti, ir vėl žmonės užveisė šilelį. Džiaugės Anykščiai savo šileliu, jį mylėjom nei vieno medelio nekirto, tik svetima valdžia, atėmusi iš žmonių šilelį, varė žmones miško kirsti. Ir šiandien liko šie kalnai kelmuoti, ašaromis aplaistyti, giesme apdainuoti.

Didingais senovės miškų vaizdais poetas tarsi idealizuoja ir pačią senovės Lietuvą. Šilelio likimas – tai visos Lietuvos likimas. Šilelio iškirtimas, tai lyg žmonijos sunaikinimas. Koks yra lietuvis be miško? Tai tarsi žmogus be sielos…

Poema “Anykščių šilelis” laikoma lietuvių literatūros klasika. Iki šiol ši poema yra išversta į 18 kalbų.

 

2. Prašau bent 15 minučių išklausyti I. Valinskienės skaitomą poemą “Anykščių šilelis”

https://www.youtube.com/watch?v=LKtAggtiMkY

Klausant galite skaityti, sekti akimis:  http://www.muziejuedukacija.lt/upload/96/upload_file/Anyksciu_silelis.pdf

3. Pirmas 12 eilučių išmokite mintinai. Atsiskaitymas vyks, kai tik sugrįšime į mokyklą po Velykinių/pavasario atostogų, Balandžio 18.

Antanas Baranauskas

ANYKŠČIŲ ŠILELIS

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę,

Kas jūsų grožei senobinei tikę?

Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

Kai balto miško lapeliai šlamėjo

Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

Katrų čilbančių teip ramu klausyties?

Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?

Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykreivės liko!..

 

4. Užduotis raštu:

Parašykite viską, ką žinote apie poetą Antaną Baranauską ir apie jo sukurtą poemą “Anykščių šilelis”.

Galite viską rašyti emailu, kad nereiktų rašyti ant atskiro lapo, po to skanuoti ir siųsti. Galite rašyti į Word Doc ir atsiųsti arba tiesiog  “Compose an email”. Būtinai užrašykite savo vardą, pavardę, klasę ir datą.

Šis darbas turi būti man atsiųstas emailu nmockus@maironis.org iki sekančio šeštadienio, Kovo 21, 2 val.

Sekantį šeštadienį atsiųsiu kitas užduotis.

Visi išlikite saugūs, sveiki ir laimingi!!

Jei kils klausimų, visuomet galite man rašyti, mielai atsakysiu.

nmockus@maironis.org