7 KL. KITERATŪRA (KOVO 28, 2020)

Sveiki, vaikai,

Tikiuosi, esate sveiki ir puikiai leidžiate laiką namuose. Ačiū visiems, atsiuntusiems savo darbus!

Sekantis smulkiosios lietuvių liaudies tautosakos žanras yra keiskamžodžiai ir prakeiksmai. Prašau viską perskaitykite:

Keiksmažodžiai

Keiksmai – formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedąs iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę. Keiksmai pagal jų taikymo sritį atsiduria tarp žodžių magijos ir šnekos tautosakos. Tai priklauso nuo emocinio keiksmo intensyvumo, kurį pirmiausia lemia turinys, intencija ir šiek tiek ištarimo intonacija.

Prakeiksmai yra stipriausia keiksmų atmaina. Juose kitam linkima pačių blogiausių dalykų: žūties, mirties, nelaimių, pradingimo, prasmegimo. Kartais prakeiksmu tiesiogiai ar netiesiogiai kreipiamasi į dievybes, antgamtines jėgas, lemtį:

Kad tave perkūnas vidury dienos trenktų!

Yra išlikę stipraus tikėjimo, kad prakeiksmai išsipildą, pėdsakų. Prakeiksmas esąs neatšaukiamas, todėl reikia būti atsargiam, valdyti savo jausmus ir žodžius. Buvo tikima, kad prakeiksmas galįs nugramzdinti rūmus, pilį arba visą miestą „skradžiai žemę“, tada juos labai sunku atburti. Į tokius prakeiksmus šiek tiek panašūs sakmėse apie užburtus lobius aptinkami užkeikimai (kita vertus, jie artimi ir užkalbėjimams).

Plūstamojo pobūžio keiksmais išliejamas pasipiktinimas ar atsikertama įžeidimu, bet nelinkima pikto:

Sena ragana!
O tu žalty prakeiktasis!

Kai kuriais keiksmais reiškiami nepikti linkėjimai:

Kad jam pilve nerimtų. (Taip linkima žmogui, pavogusiam kokį valgomą daiktą)

Grasinimu dažniausiai gąsdinama, tarsi žadamas koks nors smurtas ar susidorojimas, ne visada ketinant šį pažadą įvykdyti:

Kaip aš tau duosiu in makauzę, tai tu apžilpsi!

Grasinimo funkcija yra būdinga ne tik žmonėms, bet ir aukštesniesiems gyvūnams: grasinimai (pvz., urzgimas, iššiepti dantys, pašiaušta ketera) neretai nulemia konflikto baigtį – jis išsprendžiamas, atidedamas arba sukelia fizinį susidūrimą. Visi keiksmai gali tarnauti tiek kaip emocinės įtampos atpalaidavimo, tiek kaip jos kūrimo priemonė.

Kai kurie keiksmai yra tarsi pasiuntimai:

Važiuok į peklą akių atdegti!

Kai kurie prakeiksmai irgi yra pasiuntimai, tik juose siunčia ne pats keikiantysis, o to linkima:

Kad tu skradžiom nugrimztum!

Yra visai neutralių nusikeikimo formulių, keiksmų iškraipymų, kai kada turinčių humoristinį atspalvį, tačiau tolimoje praeityje galėjusių turėti ir kitokią reikšmę:

Kad tave zuikis subadytų!
Kad tave kotas!

Keiksmuose susipina įvairių epochų pasaulėžiūros elementai, senojo pagoniškojo tikėjimo ir krikščionių religijos vaizdiniai.

Keiksmų užrašyta nedaug. Kai keiksmas visai trumpas, vos vienas ar du žodžiai, jis yra ir folkloristikos, ir kalbos mokslo objektas.

Kūtvela pasipūtęs
Rupūžė
Žaltys
Po ššššimts kalakutų
Žžžžalia rūta
Ot tu šuns pasturgali
Galvijas
Karvė
Kiaulė
Kad tave perkūnas [nutrenktų]
Asilas
Eik skradžiai žemės
Kad tave velnias nusineštų
Kad tau ežys kelnėse išdygtų
Velnio išpera
Rupūs miltai
Eik po velniais!
Kvailys
Po galais!
Po kelmais!
Prakeikimas!
Šimts perkūnų!
Velniai griebtų!
Velniai rautų!

Keiktis nerekomenduoju, bet jeigu kada nesusilaikysite, tai keikitės lietuviškai. 🙂  Išmokite 4-5 lietuvių liaudies keiksmažodžius iš aukščiau esančio sąrašo.

Perskaitykite Jono Biliūno apsakymą “Brisiaus galas” ir raštu papasakokite, apie ką šis kūrinys, kas yra pagrindiniai kūrinio veikėjai, kokios nuotaikos vyrauja, koks jus jausmas apėmė perskaičius šį apsakymą?

https://lt.wikisource.org/wiki/Brisiaus_galas

Jei kils klausimų, rašykite nmockus@maironis.org

Išlikite saugūs ir sveiki!